BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie mokytojus, zombius ir motyvaciją

Kai baigusi studijas ieškojau „savęs“ įvairiuose darbuose, nuolat įžvelgdavau jų netobulumą. Šitas man netinka dėl to, anas – dėl kito ir t.t. Ir vieną dieną atsidūriau mokyloje… Supratau, kad darbas čia – pats netobuliausias. Skaitydama Evaldo Karmazos straipsnį visur mačiau save, savo problemas. Tačiau aš vis dar čia – ir ne nusibaigusi, prisibaigusi ar kokia dar, o stipresnė ir brandesnė nei anksčiau. Užteko keletos metų čia – mokykloje, jog į daug ką gyvenime pradėčiau žiūrėti kitaip. Supratau, kad tobulo darbo nėra. Kiekvienas darbas tave „augina“ ir jei tu nori augti, tuomet gerai, jei nenori – visame kame matysi prievartą, jausi nepasitenkinimą ir pyktį.
Man tikrai labai pasisekė, patekau į tą būrį mokytojų, kurį psichologas apibūdino kaip: „ išsaugojusius daugiau idealizmo, daugiau ugnelės, esančius arčiau vaiko“. Kasdien būnu taip arti vaikų, jog tėvai atėję jų pasiimti manęs net nepastebi. Mėgstu pritūpti prie mokinio suolo ir aiškinti nesuprastą užduotį, klausytis, kaip jie skaito, piešia ir kt. Jokiame kitame darbe nepatirčiau tiek meilės, nesulaukčiau tiek nuoširdumo, tiek tikro, nesuvaidinto džiaugsmo. Atrodytų tobula, bet taip nėra. Šis darbas ne tik man daug duoda, bet ir daug atima.
Važiuodama namo po darbo tikrai būnu pavargusi, kartais net apatiška. Sąsiuviniai, pratybos erzina, kartais nekyla rankos jų po darbo atsiversti. Visko būna. Manau mūsų (mokytojų) bėda yra ta, jog kaip ir sakė psichologas, nemokame sau sąžiningai skirti „egoizmo laiko“. Dažnai save pagaunu draugų būryje ar vaikščiojant po prekybos centrą galvojančią apie rytdienos pamokas… Kartais sunku užmigti, nes negaliu prisiversti negalvoti apie rytdieną. Nemokame „išjungti“ mokytojo rėžimo. Visur ir visuomet jais būname.
Pradinių klasių mokytojų tarpe yra dar viena bėda, kuri sąlygoja ketvirtojo mokytojo darbo stiliaus atsiradimą. Nė vienas kitas mokytojas nesulaukia tiek dėmesio, kiek pradinukų mokytojas. Dėl jo kai kurie mokytojai tampa šiek tiek panašūs į „zombius“, lai atleidžia man mano kolegos už tokį palyginimą. Gaila, bet tai natūralu. Pastebėjau, kad nuo mokinių „meilės“, milijono klausimų ir panašių dalykų mokytojos apsisaugo abejingumo kaukėmis. Jos vaikšto po mokyklą lyg kokie zombiai, be jokios emocijos veide ir iš tiesų vaikai tokius pedagogus mažiau „atakuoja“. Toks mokytojas gali būti puikus savo srities žinovas, gali labai gerai išaiškinti, sudominti, tačiau kartu jis toks „negyvas“, kad kartais žiūrint į jį darosi liūdna. Man dažnai iškyla klausimai: kiek laiko reikia, kad jaunas pedagogas, kupinas entuziazmo, kūrybinio įkvėpimo taip išsisemtų; ar yra tas šaltinis, kuris padeda visada likti tokiu pačiu – optimistišku, gyvu? Nelabai norėčiau sutikti, kad vien jogos ir rytinių pasivaikščiojimų užtenka norint pajausti darbo pilnatvę, bet negalėčiau įvardinti ir ko trūksta. Pati esu tame paieškų kelyje.
Kaip jau sakiau, mokytojos darbas man pasirodė pats netobuliausias iš visų. Kodėl? Nėra čia nei konkretaus darbo laiko (tikrai tikrai nėra), nei didelių karjeros galimybių, nei didelės algos. Jei sakysite, jog tai tik padriki teiginiai, tai štai jums argumetai. Mokytojas dirba nuo 8 iki 15 val., tačiau jam dar reikia suplanuoti rytdienos pamokas, nuolat taisyti mokinių sąsiuvinius, kontrolinius darbus, diktantus, organizuoti išvykas, pildyti elektroninį dienyną, ruošti ilgalaikius ir trumpalaikius planus, pildyti mokinių bylas, įvairius dokumentus administracijai, padėti organizuojant mokyklos šventes, tvarkytis klasę, kurti edukacines erdves ir t.t.t. Taigi 15 val. niekas nesibaigia. Karjera. Man šis žodis kartu su žodžiu „mokytojas“ net nesiderina. Ar karjera yra tapti direktoriumi ar švietimo ministru? Bet dažniausiai šie žmonės jau nebedirba su vaikais, nutolsta nuo esmės – vesti mokinius žinių link. Ar tai yra karjera? Manyčiau kilti mokytojas turėtų ne į pavaduotojus ar direktorius, o į gerus mokytojus, puikius mokytojus. Bet kas tai įvertina? Vadybinė kategorija? Vaikų pasiekimai? Taigi mokytojas ir karjera…kažkas neaiškaus. Alga – trečiasis mano paminėtas aspektas. Nėra ji maža, juk daugelis kitų profesijų monių uždirba dar mažiau. Bet argi ji didelė? Argi vertinamų profesijų atstovai neturėtų uždirbti daug? Mokytojas, gydytojas, advokatas, gaisrininkas ir pan. Būdami vaikai įsivaizdavome šiuos žmones tokius orius, pasitempusius, protingus, stiprius – norėjome ir mes tokiais būti. Visi visuomenei reikalinti, visų darbai prasmingi, bet dėl jų darbo įvertinimo nesusitarta vienodai. Vieni sugebėjo išsireikalauti daugiau, susikurti sau geresnes materealines sąlygas, kiti ne. O iš kur gi atsirado mokytojo profesijos nuvertinimas? Ar tikrai drąsiai galime teigti, jog darbo uždarbis ir profesijos patrauklumas nėra susiję? Bet čia tebuvo trumpas pamąstymas
Kodėl aš vis dar čia? Nes nežiūrint visko čia jauti prasmę – ne kokią kitokią, bet savo darbo prasmę. Nors ir ne visada esam įvertinami: žodžiu, padrąsinimu, palaikymu, psichologiškai, materaliai ar dar kaip, bet juk mes prisidedam kurdami ateitį. Kaip teigė Karmaza: „Mūsų profesija yra nuostabi“. Ne visas vaikų problemas galime išspręsti, tačiau vis dėl to – galime padaryti labai daug. Negalime išspręsti visų problemų šeimoje, visų patyčių atvejų, bet visada galime pabandyti kažką daryti, o tai ir reiškia - kažką keisti. Vieną kartą pavyks ir jau bus poslinkis į gera. Įsivaizduokime, jei klasėje visiems mokytojams pavyktų išspręsti bent vieną patyčių atvejį per metus, jų jau būtų išspręsta daugiau nei 42 tūkst. Ar tai yra mažai? Ar tai ne poslinkis į gera? O pabaigai - pavargti nuo vaikų dėmesio yra šimtą kartų geriau nei nuo rutinos. Neturime nė vienos tokios pat dienos, jau vien dėl to turėtume nei „nusibaigti“, nei „suzombėti“. Be viso to, Hugo yra pasakęs: „Ateitis – mokyklos mokytojo rankose“, tad toms “rankoms” niekada nereiktų leisti nusvirti. Mokytojas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą