BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dar kartą apie čiabuvius ir imigrantus

Pradirbus mokykloje daugiau nei metus, kyla įvairiausių minčių… Čia atsidūriau keliaudama kažkokia keista laiko spirale. Pradinė mokykla, kuri išliko mano atminty, man asocijuojasi su kažkuo trapiu: tas didžiulis jaudulys prieš rugsėjo 1-ąją, pagarbi mokytojos baimė (pačia geriausia prasme kokia tik gali būti, nes mane mokęs žmogus niekada nekeldavo balso, negrasindavo, negąsdindavo), noras ją pradžiuginti, nustebinti. Visi prisiminimai apie mokyklą jau apgaubti keista, šiek tiek pasakiška laiko skraiste, kuri vienus prisiminimus blukina, o kitus idealizuoja.

Ir štai aš vėl čia… Tarp tų pačių mažų vaikų, toje pačioje klasėje su ta pačia lenta ir suolais… Atrodo niekas čia nepasikeitė, tik mano vaidmuo jau kitas. Dabar nebe man rodys pasaulio stebuklus, o aš pati turėsiu stengtis, kad jiems tas pasaulis būtų įdomus, kad jie norėtų jį pažinti, tausoti. Ir atsidūrusi čia pasijaučiau kaip tas Marc‘o Prensky aprašytas skaitmeninio pasaulio imigrantas. Sutikau mokykloje visai nebe „mažąją save“, o tikrų tikriausius čiabuvius, kurių pasaulio langas daug platesnis nei buvo mano. Supratau, kad norėdama juos išmokyti ko nors naujo, naudingo, visų pirma turiu išmokti to, ką moka jie patys. O pasirodo tai tikrai nemažas darbas…

Daugumos vaikų gimtoji kalba jau seniai yra ne lietuvių kalba, o skaitmeninė kompiuterių, video žaidimų ir interneto kalba. Niekaip kitaip negalėjau pradėti jų mokyti, kol nesupratau kas gi tas „Minecraft“ ir kodėl dauguma jų piešinių sudaryti iš kubelių ir jų pilnos sąsiuvinių paraštės. Perskaityk tekstą, parašyk žodį, įrašyk raidę…- toks lietuvių kalbos mokymas juos kvieste kviečia mieliau mokytis savo naujosios kalbos nei galininko linksnio galūnės taisyklės. Juos supantis skaitmeninis pasaulis yra daug įdomesnis, pilnas nuotykių, spalvų ir garsų. Mokytojas imigrantas, norėdamas vaikų kažko išmokyti, turi šį pasaulį „prisijaukinti“, o ne su juo konkuruoti. Kai leidi vaikams papasakoti, kodėl tie kubeliai jiems tokie svarbūs, kodėl jie juos prajuokina, ir neteigi, kad kompiuteriniai žaidimai yra blogis, tuomet jie tau pačiam tampa artimesni – čiabuviai pradeda įsileisti tave į savo kaimelį. O tada jau galima ir padirbėti. Pasirodo matematikoje, mokantis geometrijos, „Minecraft“ gali būti tikra dovana mokytojui!

Kodėl mūsų vaikai mokyklose tokie nelaimingi? Filosofinis atrodo klausimas, bet pabandysiu pateikti vieną iš daugelio galimų atsakymų variantų. Gal todėl, kad mokytojai, skaitmeniniai imigrantai, mano, jog mokiniai yra tokie patys, kokie visuomet buvo mokiniai, ir kad metodai, kurie tiko tiems mokytojams, kai jie patys sėdėjo mokyklos suole, dabar taip pat puikiausiai tiks? Jei tai būtų tiesa, tai kodėl mes nebesimokome taip, kaip buvo mokoma viduramžių mokyklose? Mokiniai juk mokiniai ir metodai jiems tiko… Kodėl norime, kad keistis viskas pradėtų tik po mūsų, o ne mes patys kažką darytume? Na ir kas, kad aš imigrantė, bet kodėl negaliu susidraugauti su čiabuviais? Galiu! Ir kai man pavyksta tai padaryti, aš jaučiu kad mūsų vaikai yra ne jokie zombiai, keiksniai, chuliganai, kompiuterių įkaitai ir dar įvairiems epitetams tinkami objektai, o kad jie yra NAUJO PASAULIO VAIKAI. Apie gražiausias vertybes galiu su jais kalbėti ne tik skaitydama mano pačios mėgstamą pasaką, bet ir žiūrėdama „Šreką“ ir po to su jais diskutuodama. Išmokyti juos rūpintis savimi, lavinti savo kūną galiu ne tik liepdama jiems stovėti lygiuojant ar ramiai, bet mokant juos žaisti petankę ar kroketą. Tiesiog kasdien turiu ieškoti naujų būdų, kaip su jais susikalbėti man rūpimais dalykais, jiems tinkamu būdu.

Kai išmoksti kalbėti jų kalba, tik tada gali pamatyti jų asmenybes, troškimus, baimes ir tik tada gali juos išmokyti kažko, ko moki pats. Ir niekada jiems netiks tie metodai, kurie tiko man. Tą žinodama ir bandydama prakalbinti savo čiabuvius, jaučiuosi po mažą žingsnelį einanti ten, kur ir turėčiau eiti.
Čiabuvis ir imigrantas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą