BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tolimoj šaly…

Mano kelionė truko tris ilgus mėnesius. Jos metu atsitiko labai daug visko…Radau draugų, įgavau žinių, patirties, atradau naujus miestus, kalnus, upes, ežerus, susidūriau su sunkumais, nusikočiojau nuo laiptų, kėliausi ir ėjau toliau, keliavau namo… Kaip jau sakiau labai labai daug visko atsitiko. Parsivežiau pilną lagaminą įspūdžių ir noriu su visais jais pasidalinti. Mano kelionė prasidėjo šitaip:

mano pirmasis skrydis
mano pirmasis skrydis

Puikus oras, debesys kaip milzininski putesiai, jokios turbulencijos… Keliones pradzia buvo ideali. Nusileidau, mano akimis milžiniškame, nes palyginti galiu tik su Kauno, Bremeno oro uoste. Po to labai greitai vienas po kito sekė daug traukinių ir miestų… Priešpaskutinėje stotelėje mums grasinti pradėjo vakaras. O dar ta stotelė keista tokia pasirodė. Po Bremeno aplankytos traukinių stotys vis mažėjo mažėjo… Ir ta mažytė priešpaskutinė buvo tokia mažytė, kad maniau, jog žole apžėlusiais bėgiais jau niekas mūsų niekur nebeveš…Link mūsų artėjo sutemos, kaip tyčia pradėjo lyti ant galvos…Bet su lietuviška daina ir linksmais plaučiais pagaliau sulaukėm.

Atvažiavom jau vėlai į savo naujuosius namus. Nebebuvo jėgų nei jų apžiūrėti, nei užvalgyt ko (traukiny kimšti mini hamburgeriukai su jelapenais vis dar slopino alkį). Griuvom miegot, bet bet… Mano čiužinys buvo tarsi drebučių jūra, tad įsitaisiau ant sofutės ir galvojau, kokia bus ta mano kelionė… Kai kitos dienos rytą pakilo saulė nusprendžiau apsižvalgyti naujoje šalyje… bent tiek, kiek leido vaizdas pro langą. Pasirodo gyvenau virš gaisrinės. Ech kokie vyrukai ten dirbo… Juos prisiminus ausyse suskamba: ain cvai policai… Man pasirodė, kad niekas tolimoj šaly niekada nedegė, nieko nereikėjo traukti iš sulamdyto automobilio net kačiukų iš medžių nereikėjo iškėlinėt, todėl gaisrininkai visą laiką galėjo skirti sau… Vakarėliai iki ryto, mini beerfest’ai, begalė minėjimų su orkestrais ir, žinoma, daug alaus… Galiausiai neištvėriau, nes jie buvo linksmesni net už mane, be to pavargau kovoti su vėjo atidaromais langais ir jo mėtomom agavom ant mano lovos, todėl aš išėjau… Miestukas, kuriame gyvenau buvo išties mielas. Manau, pasakymas: geriau vieną kartą pamatyti negu šimtą išgirti yra tikrai teisingas, todėl geriau Jums viską parodysiu ir mažiau pliurpsiu.

Kelionės metu teko ir padirbėti, ir pailsėti… turėjom vyšnių pyrago, spagečių, tuno salotų, septynių vienuolių troškinio, svogūnų pyrago ir daug kitų vardinių vakarėlių. Darbų pavadinimų net nerašysiu, kam gi tie darbai rūpi… Po vakarėlių sekančią dieną dažnai keliaudavom. Dardėjom arba traukiniais, arba savo asmeninėm transporto priemonėm - pėdom. Keliavom per lietų, per karštį, per rūką, ryte ir saulei leidžiantis, bet visada su puikia kelionine nuotaika.

Buvo daugybė dienų, kai buvo labai labai linksma net pilvą įsiskaudėdavo nuo juoko… O buvo dienų, kai verkiau. Slėpdavausi kur nors tamsiam kamputy, besidegindama su draugėm ant žolytės, nes per užmaukšlintą kepurę niekas negalėjo pamatyti mano veido, išbėgusi ryte pabėgioti… Verkiau kada skaudėjo, kada norėjau greitai atsidurti kitoj erdvėj, kitam laike… ten, kur manęs labai reikėjo arba ten, kur maniau niekada nebesugrįšiu. Mintimis nuklysdavau namo, ten pat nunešdavo sapnai. Tačiau mano kelionės galutinis tikslas ir buvo namai ir tą tikslą aš pasiekiau. Užkopiau į kalną, įsiropšlinau į krioklį, mačiau šakaliukų kalną, piešiniais kalbėjau su vaikais, kurie nesuprato mano kalbos, išklausiau savo draugų gyvenimo istorijų - kroviau savo lagaminėlį… Tolimoj šaly aš tapau turtingesnė. Ieškojau

ir radau…

Patiko (0)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Tolimoj šaly…”

  1.   nePatyliukais rašo:

    kas kikeno, kas graudeno, bet gyveno :D

Rašyk komentarą