BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie mokytojus, zombius ir motyvaciją

2013-01-24 parašė Rūta

Kai baigusi studijas ieškojau „savęs“ įvairiuose darbuose, nuolat įžvelgdavau jų netobulumą. Šitas man netinka dėl to, anas – dėl kito ir t.t. Ir vieną dieną atsidūriau mokyloje… Supratau, kad darbas čia – pats netobuliausias. Skaitydama Evaldo Karmazos straipsnį visur mačiau save, savo problemas. Tačiau aš vis dar čia – ir ne nusibaigusi, prisibaigusi ar kokia dar, o stipresnė ir brandesnė nei anksčiau. Užteko keletos metų čia – mokykloje, jog į daug ką gyvenime pradėčiau žiūrėti kitaip. Supratau, kad tobulo darbo nėra. Kiekvienas darbas tave „augina“ ir jei tu nori augti, tuomet gerai, jei nenori – visame kame matysi prievartą, jausi nepasitenkinimą ir pyktį.
Man tikrai labai pasisekė, patekau į tą būrį mokytojų, kurį psichologas apibūdino kaip: „ išsaugojusius daugiau idealizmo, daugiau ugnelės, esančius arčiau vaiko“. Kasdien būnu taip arti vaikų, jog tėvai atėję jų pasiimti manęs net nepastebi. Mėgstu pritūpti prie mokinio suolo ir aiškinti nesuprastą užduotį, klausytis, kaip jie skaito, piešia ir kt. Jokiame kitame darbe nepatirčiau tiek meilės, nesulaukčiau tiek nuoširdumo, tiek tikro, nesuvaidinto džiaugsmo. Atrodytų tobula, bet taip nėra. Šis darbas ne tik man daug duoda, bet ir daug atima.
Važiuodama namo po darbo tikrai būnu pavargusi, kartais net apatiška. Sąsiuviniai, pratybos erzina, kartais nekyla rankos jų po darbo atsiversti. Visko būna. Manau mūsų (mokytojų) bėda yra ta, jog kaip ir sakė psichologas, nemokame sau sąžiningai skirti „egoizmo laiko“. Dažnai save pagaunu draugų būryje ar vaikščiojant po prekybos centrą galvojančią apie rytdienos pamokas… Kartais sunku užmigti, nes negaliu prisiversti negalvoti apie rytdieną. Nemokame „išjungti“ mokytojo rėžimo. Visur ir visuomet jais būname.
Pradinių klasių mokytojų tarpe yra dar viena bėda, kuri sąlygoja ketvirtojo mokytojo darbo stiliaus atsiradimą. Nė vienas kitas mokytojas nesulaukia tiek dėmesio, kiek pradinukų mokytojas. Dėl jo kai kurie mokytojai tampa šiek tiek panašūs į „zombius“, lai atleidžia man mano kolegos už tokį palyginimą. Gaila, bet tai natūralu. Pastebėjau, kad nuo mokinių „meilės“, milijono klausimų ir panašių dalykų mokytojos apsisaugo abejingumo kaukėmis. Jos vaikšto po mokyklą lyg kokie zombiai, be jokios emocijos veide ir iš tiesų vaikai tokius pedagogus mažiau „atakuoja“. Toks mokytojas gali būti puikus savo srities žinovas, gali labai gerai išaiškinti, sudominti, tačiau kartu jis toks „negyvas“, kad kartais žiūrint į jį darosi liūdna. Man dažnai iškyla klausimai: kiek laiko reikia, kad jaunas pedagogas, kupinas entuziazmo, kūrybinio įkvėpimo taip išsisemtų; ar yra tas šaltinis, kuris padeda visada likti tokiu pačiu – optimistišku, gyvu? Nelabai norėčiau sutikti, kad vien jogos ir rytinių pasivaikščiojimų užtenka norint pajausti darbo pilnatvę, bet negalėčiau įvardinti ir ko trūksta. Pati esu tame paieškų kelyje.
Kaip jau sakiau, mokytojos darbas man pasirodė pats netobuliausias iš visų. Kodėl? Nėra čia nei konkretaus darbo laiko (tikrai tikrai nėra), nei didelių karjeros galimybių, nei didelės algos. Jei sakysite, jog tai tik padriki teiginiai, tai štai jums argumetai. Mokytojas dirba nuo 8 iki 15 val., tačiau jam dar reikia suplanuoti rytdienos pamokas, nuolat taisyti mokinių sąsiuvinius, kontrolinius darbus, diktantus, organizuoti išvykas, pildyti elektroninį dienyną, ruošti ilgalaikius ir trumpalaikius planus, pildyti mokinių bylas, įvairius dokumentus administracijai, padėti organizuojant mokyklos šventes, tvarkytis klasę, kurti edukacines erdves ir t.t.t. Taigi 15 val. niekas nesibaigia. Karjera. Man šis žodis kartu su žodžiu „mokytojas“ net nesiderina. Ar karjera yra tapti direktoriumi ar švietimo ministru? Bet dažniausiai šie žmonės jau nebedirba su vaikais, nutolsta nuo esmės – vesti mokinius žinių link. Ar tai yra karjera? Manyčiau kilti mokytojas turėtų ne į pavaduotojus ar direktorius, o į gerus mokytojus, puikius mokytojus. Bet kas tai įvertina? Vadybinė kategorija? Vaikų pasiekimai? Taigi mokytojas ir karjera…kažkas neaiškaus. Alga – trečiasis mano paminėtas aspektas. Nėra ji maža, juk daugelis kitų profesijų monių uždirba dar mažiau. Bet argi ji didelė? Argi vertinamų profesijų atstovai neturėtų uždirbti daug? Mokytojas, gydytojas, advokatas, gaisrininkas ir pan. Būdami vaikai įsivaizdavome šiuos žmones tokius orius, pasitempusius, protingus, stiprius – norėjome ir mes tokiais būti. Visi visuomenei reikalinti, visų darbai prasmingi, bet dėl jų darbo įvertinimo nesusitarta vienodai. Vieni sugebėjo išsireikalauti daugiau, susikurti sau geresnes materealines sąlygas, kiti ne. O iš kur gi atsirado mokytojo profesijos nuvertinimas? Ar tikrai drąsiai galime teigti, jog darbo uždarbis ir profesijos patrauklumas nėra susiję? Bet čia tebuvo trumpas pamąstymas
Kodėl aš vis dar čia? Nes nežiūrint visko čia jauti prasmę – ne kokią kitokią, bet savo darbo prasmę. Nors ir ne visada esam įvertinami: žodžiu, padrąsinimu, palaikymu, psichologiškai, materaliai ar dar kaip, bet juk mes prisidedam kurdami ateitį. Kaip teigė Karmaza: „Mūsų profesija yra nuostabi“. Ne visas vaikų problemas galime išspręsti, tačiau vis dėl to – galime padaryti labai daug. Negalime išspręsti visų problemų šeimoje, visų patyčių atvejų, bet visada galime pabandyti kažką daryti, o tai ir reiškia - kažką keisti. Vieną kartą pavyks ir jau bus poslinkis į gera. Įsivaizduokime, jei klasėje visiems mokytojams pavyktų išspręsti bent vieną patyčių atvejį per metus, jų jau būtų išspręsta daugiau nei 42 tūkst. Ar tai yra mažai? Ar tai ne poslinkis į gera? O pabaigai - pavargti nuo vaikų dėmesio yra šimtą kartų geriau nei nuo rutinos. Neturime nė vienos tokios pat dienos, jau vien dėl to turėtume nei „nusibaigti“, nei „suzombėti“. Be viso to, Hugo yra pasakęs: „Ateitis – mokyklos mokytojo rankose“, tad toms “rankoms” niekada nereiktų leisti nusvirti. Mokytojas

Rodyk draugams

Ruduo

2012-09-12 parašė Rūta

Į kambarį smelkiasi gaivus kaip niekada rudens oras… Kažkas su šituo rudeniu negerai: jis per daug žalias, per daug giedras ir švarus… Nesulaukiu ūkanų, kuriose galėčiau paslėpti savo ilgesį, kartėlį. Vakare gulint ant suolelio po vyšnia ant manęs tenukrito vienintelis žalias jos lapas… O norėjau paskęsti minkštų lapų patale. Akina saulė, ragindama gerėtis šia akimirka… Pasaulis kviečia džiaugtis, o aš tenoriu pasiųsti jį tolėliau ir paprašyti palikti mane ramybėje.

Norėčiau pilkos dienos ir šaltų lietaus lašų ant lango stiklo, tada niekas nematytų mano ašarų. Norėčiau juodo dangaus ir visa kurtinančio jo balso, tada jame paskęstų mano apmaudo šauksmas. Norėčiau vėjo, kuris ramią jūrą padaro siaubūne, gal jis nuplėštų nuo manęs pusę sielos… Norėčiau, kad smėlio smiltys mane užpustytų ir užmigdytų.

Man reikia tamsos glamonių, tylos bučinių, nes šiame pasaulyje baigiu apakti ir apkursti. Negaliu niekur pabėgti ir pasislėpti. Vienintelė mano draugė dabar naktis. Ji paslepia mano išvargusį kūną nuo šviesos ir leidžia pailsėti mintims. Tuomet aš svajoju apie jį… Jis gyvena šviesoje, ja mėgaujasi, ja kvėpuoja. Jo tyras viliojantis žvilgsnis kviečia mane. Jau ne kartą aš kaip tas drugelis nuskridau į liepsną ir sudegiau. Dabar tūnau nakties šešėliuose ir gydausi žaizdas. Žinau, kad kai vėl turėsiu sparnus vėl skrisiu pas jį.

Esu tik porcelianinė lėlė, negyvu žvilgsniu, balta oda, bežade burna. Niekas nemato mano apdegusios sielos. Mano mylimas dienos Dievas taip pat… Jam patinka gaivus rudens vėjas, kuris suka pirštuose mano plaukų giją. Jam aš graži mirštanti dienoje. Vakare, kai pagaliau įkvepiu oru, aš jam nebereikalinga.

Sako, saulės šviesoje mano akių spalva, kaip skaidriausias kalnų ežero vanduo. Sako, mano juokas ore sklando kaip krištolo varpelių muzika. Gal… Bet jei jis nepaliktų manęs vakarui beldžiantis į duris, tik tada pamatytų visą mano sielą, o ne tik jos pusę. Bet jis neateis, nes jis dienos Dievas.

Man belieka laukti - lietaus, vėjo, tamsos, poilsio, susitaikymo…

Rodyk draugams

Dar kartą apie čiabuvius ir imigrantus

2012-05-06 parašė Rūta

Pradirbus mokykloje daugiau nei metus, kyla įvairiausių minčių… Čia atsidūriau keliaudama kažkokia keista laiko spirale. Pradinė mokykla, kuri išliko mano atminty, man asocijuojasi su kažkuo trapiu: tas didžiulis jaudulys prieš rugsėjo 1-ąją, pagarbi mokytojos baimė (pačia geriausia prasme kokia tik gali būti, nes mane mokęs žmogus niekada nekeldavo balso, negrasindavo, negąsdindavo), noras ją pradžiuginti, nustebinti. Visi prisiminimai apie mokyklą jau apgaubti keista, šiek tiek pasakiška laiko skraiste, kuri vienus prisiminimus blukina, o kitus idealizuoja.

Ir štai aš vėl čia… Tarp tų pačių mažų vaikų, toje pačioje klasėje su ta pačia lenta ir suolais… Atrodo niekas čia nepasikeitė, tik mano vaidmuo jau kitas. Dabar nebe man rodys pasaulio stebuklus, o aš pati turėsiu stengtis, kad jiems tas pasaulis būtų įdomus, kad jie norėtų jį pažinti, tausoti. Ir atsidūrusi čia pasijaučiau kaip tas Marc‘o Prensky aprašytas skaitmeninio pasaulio imigrantas. Sutikau mokykloje visai nebe „mažąją save“, o tikrų tikriausius čiabuvius, kurių pasaulio langas daug platesnis nei buvo mano. Supratau, kad norėdama juos išmokyti ko nors naujo, naudingo, visų pirma turiu išmokti to, ką moka jie patys. O pasirodo tai tikrai nemažas darbas…

Daugumos vaikų gimtoji kalba jau seniai yra ne lietuvių kalba, o skaitmeninė kompiuterių, video žaidimų ir interneto kalba. Niekaip kitaip negalėjau pradėti jų mokyti, kol nesupratau kas gi tas „Minecraft“ ir kodėl dauguma jų piešinių sudaryti iš kubelių ir jų pilnos sąsiuvinių paraštės. Perskaityk tekstą, parašyk žodį, įrašyk raidę…- toks lietuvių kalbos mokymas juos kvieste kviečia mieliau mokytis savo naujosios kalbos nei galininko linksnio galūnės taisyklės. Juos supantis skaitmeninis pasaulis yra daug įdomesnis, pilnas nuotykių, spalvų ir garsų. Mokytojas imigrantas, norėdamas vaikų kažko išmokyti, turi šį pasaulį „prisijaukinti“, o ne su juo konkuruoti. Kai leidi vaikams papasakoti, kodėl tie kubeliai jiems tokie svarbūs, kodėl jie juos prajuokina, ir neteigi, kad kompiuteriniai žaidimai yra blogis, tuomet jie tau pačiam tampa artimesni – čiabuviai pradeda įsileisti tave į savo kaimelį. O tada jau galima ir padirbėti. Pasirodo matematikoje, mokantis geometrijos, „Minecraft“ gali būti tikra dovana mokytojui!

Kodėl mūsų vaikai mokyklose tokie nelaimingi? Filosofinis atrodo klausimas, bet pabandysiu pateikti vieną iš daugelio galimų atsakymų variantų. Gal todėl, kad mokytojai, skaitmeniniai imigrantai, mano, jog mokiniai yra tokie patys, kokie visuomet buvo mokiniai, ir kad metodai, kurie tiko tiems mokytojams, kai jie patys sėdėjo mokyklos suole, dabar taip pat puikiausiai tiks? Jei tai būtų tiesa, tai kodėl mes nebesimokome taip, kaip buvo mokoma viduramžių mokyklose? Mokiniai juk mokiniai ir metodai jiems tiko… Kodėl norime, kad keistis viskas pradėtų tik po mūsų, o ne mes patys kažką darytume? Na ir kas, kad aš imigrantė, bet kodėl negaliu susidraugauti su čiabuviais? Galiu! Ir kai man pavyksta tai padaryti, aš jaučiu kad mūsų vaikai yra ne jokie zombiai, keiksniai, chuliganai, kompiuterių įkaitai ir dar įvairiems epitetams tinkami objektai, o kad jie yra NAUJO PASAULIO VAIKAI. Apie gražiausias vertybes galiu su jais kalbėti ne tik skaitydama mano pačios mėgstamą pasaką, bet ir žiūrėdama „Šreką“ ir po to su jais diskutuodama. Išmokyti juos rūpintis savimi, lavinti savo kūną galiu ne tik liepdama jiems stovėti lygiuojant ar ramiai, bet mokant juos žaisti petankę ar kroketą. Tiesiog kasdien turiu ieškoti naujų būdų, kaip su jais susikalbėti man rūpimais dalykais, jiems tinkamu būdu.

Kai išmoksti kalbėti jų kalba, tik tada gali pamatyti jų asmenybes, troškimus, baimes ir tik tada gali juos išmokyti kažko, ko moki pats. Ir niekada jiems netiks tie metodai, kurie tiko man. Tą žinodama ir bandydama prakalbinti savo čiabuvius, jaučiuosi po mažą žingsnelį einanti ten, kur ir turėčiau eiti.
Čiabuvis ir imigrantas

Rodyk draugams

Pipirų būrys

2011-06-07 parašė Rūta

Štai pavasarį jau pakeitė vasara ir ne bet kokia, o vasara rekordininkė. Šiemet pirmą kartą savo spalvingo gyvenimo istorijoje atidariau maudymosi sezoną birželio 5 d. šiltutėliame Simno ežere. Pasiplaukiojus įstabaus grožio ežere, tyras jo vandenėlis nuplovė senus vargus, nuoskaudas, metų sunkumus ir štai vėl kupina naujų jėgų, švytinčiom akim einu į priekį.

Per tą laiko, kol nelankiau savo brangaus internetinio dienoraščio, daug naujo nutiko. Balandžio pirmąją dieną tapau šaunių pipirų būrio vade. Ir tai joks pokštas! Mano žinioje yra dvidešimt mažų pipiriukų, kuriuos ruošiu jų didžiajam gyvenimo žygiui. Būryje pipirų yra visokių: labai aštrių, vidutinio aštrumo, švelnių ir kvapnių pipiriukų. Kartais jie dar pagraužia akis, tačiau per kelis pavasario mėnesius jau beveik išmokau juos tinkamai pasirinkti ir maišyti tarpusavyje. Būrio pipirai yra išties šaunūs ir gabūs: galiu prisiekti, kad vienas dailus pipiriukas užaugęs bus televizijos arba teatro žvaigždė - jo meniniai sugebėjimai akivaizdūs jau dabar; iš poros aštresnių pipiriukų išeis neblogi sportininkai, šokinėja ir laksto jie tarsi patrakę; vienas mažutis ramus ir dailus pipiriukas tikrai bus mokslininkas arba gydytojas; kitas - vidutinio aštrumo pipiriukas, bus puikus keliautojas arba geografas. Būryje yra ir labai žavių pipiriukių. Kiekvieną dieną savo būrio vadę jos stebina išmone ir kūrybiškumu. Pipiriukių tarpe nesunku įžvelgti talentų, kurie vėliau gali būti pritaikyti pasirinkus medikės, teisininkės, pardavimo vadybininkės profesijas, manau, kad šiame būryje auga ir kelios pop žvaigždutės, nes jau dabar savo melodingais balseliais jos užburia visą būrį.

Visi pipirai moka gražiai skaityti, piešti ir klijuoti, šokti ir dainuoti. Šio būrio gabumų ir talentų aprašymui tektų skirti kokį šimtą metų, nes savo būrio vadą jie kasdien pradžiugina vis kuo nors nauju. Vasarai atėjus, teko išleisti pipiriukus paatostogauti, pailsėti, pakeliauti… O štai būrio vadė ruošiasi rudeniui ir rengia sudėtingas, bet kartu ir smagias užduotis, kad pipirai per ateinančius metus dar labiau sustiprėtų ir patobulėtų. Turėti pipirų būrį yra labai atsakinga, sunki ir daug širdelės reikalaujanti užduotis. Pipiriukus reikia mylėti, mokėti juos paguosti, padrąsinti, kai reikia - sudrausminti. Savo pipirų būrio per vasarą labai pasiilgsiu. Tikiuosi jie grįš paūgėję, pailsėję, patyrę daug neišdildomų įspūdžių ir taip pat pasiilgę savo būrio vadės, kaip ir ji jų…

Rodyk draugams

Laimės ir baimės vasara

2010-07-22 parašė Rūta

Atėjo dar viena vasara, bet šįkart ji kitokia. Dabar ji tokia laiminga, tokia šviesi - visiška priešingybė praėjusiai. Šiemet aš juokiuosi, o pernai aš verkiau… Pernai gyvenimas tarytum dužo į šukes, o šiemet jos jau suklijuotos ir mano laimingo gyvenimo indas vėl tarytum naujas. Tik aš viena žinau, kur ieškoti paslėptų jo skilimo vietų, nes jos įsirėžė giliai mano sieloje. Duždama mano laimė paliko daug randų… Šukės sužeidė tikėjimą savimi, tikėjimą kitais… Jos suteikė daug skausmo ir baimės. Bet aš juk stipri. Ėmiau ir klijavau šukę prie šukės, nes mano laimė man juk svarbiausia. Užsimerkiau ir nežiūrėjau, kaip kai kurios iš jų man vis dar dūrė, kaip pjaustė rankas… Reikėjo beveik metų. Ir štai dabar žaizdos lyg užgijo, indas lyg vėl sveikas. Liko tik nematomi pėdsakai… Stengiuosi gyventi tikėjimu, kad pajėgiau savom rankom sulipdyti laimę ir ji daugiau manęs neapleis. Noriu tikėti, kad po tokio darbo dar labiau sustiprėjau, bet… Kai naktį visas pasaulis miega, mane aplanko baimė. O kas jei mano indas dabar nebe toks tvirtas, o kas jei kažkada senos siūlės vėl įtrūks? Ar turėsiu jėgų vėl jį klijuoti iš naujo… Ar sudužus manajam atsiras kas nors, kas su manim dalysis savąja laime? Tokios mintys aplanko tik akimirkai, bet jos širdy pasėja nerimą . Gal jos mane aplanko tik todėl, kad šiemet tokia puiki vasara… Jau seniai nesijaučiau tokia mylima, taip globojama gamtos. Ir vėl galiu išgirsti ne tik paukščio giesmę, bet ir žiedo prasiskleidimą, ne tik jūros ošimą, bet ir danguje skriejančio aitvaro linksmą juoką. Sėdėdama ant smėlio prie jūros ar giliai miške ant žalios samanos, jaučiu gamtos alsavimą ir darosi sieloje taip ramu, taip gera. Tad kodėl žmogų, bejaučiantį pilnatvės jausmą, turi graužti tas kirminėlis, kad viskas greitai baigsis ir už tą prisilietimą prie gamtos reikės sumokėti ašaromis? Nenoriu vėl paskęsti skausme, noriu visada būti laiminga, noriu visada kovoti ir nieko nebijoti. Vienas protingas žmogus yra man pasakęs, kad šiek tiek bijoti reikia, nes nieko nebijantys žmonės tampa jokių ribų nejaučiančiais bepročiais. Tad aš norėčiau bijoti, bet ne dėl savo laimės ir ateities… Negi negana mano mažyčių baimių? Juk bijau gyvačių, išsigąstu ir pelės, kai ji greitai pralekia netoli mano kojos, nors šiaip ji man atrodo simpatiškas padarėlis, bijau tarakonų, kad neįlįstų naktį į ausį. Negi negana tokių baimių? Jos gal ir juokingos, bet yra… Ir su jomis galėčiau susidoroti! Jei auginčiau gyvačiuką, pelytę ir tarakoniuką nuo jų mažų dienų, manau prie jų priprasčiau. Tačiau, jei kasdien jausčiau tą praradimo ir tuštumo jausmą, uždusčiau nuo krūtinę slegiančio skausmo ir gerklę užtvindžiusių ašarų. Tad to jausmo stengiuosi į savo širdį neįsileisti ir jo prisijaukinti nežadu. Tikiuosi, kad ta baimė, grįžtanti tik naktimis, tėra tolimas praeities atspindys, kuris ilgainiui išnyks… Man padės ši puiki meilės vasara, kuri užglaistys visas žaizdas ir paslėps visus randus. Randai turi likti, jie tik primins man, kad išgyvenau, kad esu stipri. Gyvensiu ir aš. Ir būsiu labai laiminga, nes mano svajonės kyla į dangų su pienės pūko parašiutais… Vasara yra daug ilgesnė nei mano baimė. Tikiu, kad savo gyvenimo kely aš dar rasiu laimės versmę, iš kurios galėsiu ją semti rieškučiais… Gal tik svajonėse ar sapnuose pavyks tą padaryti, tačiau geriau amžinos laimės paieškos nei jos praradimo baimė.

Rodyk draugams

Svajonės tarp kasdienybės

2010-05-18 parašė Rūta

Seniai berašiau… O reikėjo. Tiek daug prisiminimų dabar nuskries užmarštin, o būčiau juos galėjusi išgyventi dar ir dar kartą, jei nebūčiau tinginiukė. Na bet ką jau padarysi. Per laiką, kol manęs nebuvo išmokau šio bei to. Nudailinau visus namie turėtus molinius vazonėlius, o dabar juose jau žaliuoja bazilikai, mėtos, laiškinis svogūnas ir daug kitų augalėlių.

Per pastarąjį mėnesį tik ta žaluma man ir teikė džiaugsmo ir truputį akis pramankštino (kaip žinia, žalia spalva akims tinka ir patinka, bent jau manosioms patinka), nes sėdėjau prie šio stalo ir skaičiau milijoną straipsnių, knygų, monografijų, telegrafijų ir t.t. To sėdėjimo ir zubrinimo rezultatas - mano dydysis baigiamasis bakalauro darbas, kuris tubūt bus pats trumpiausias iš visų rašiusių jį šiais metais :DD Bet aš juk visada skau, kad kokybė svarbiau nei kiekybė…Tik tas mane ir guodžia :) Laukiu pabaigos…kiek daug ir vėl šį pavasarį nespėjau pamatyti…prieš porą dienų su arbatos puodeliu išėjusi į balkoną buvau priblokšta žalumos, net alyva pražydo…šiemet tik pro automobilio langą mačiau, kad jau žydi kaštonai…o anksčiau birbdavau su šleika į universitetą ir patydavau, kaip jie sprogsta, pražįsta… pražiopsojau net obelis - pražiopsojau gražiausią pavasario dalį… žydinčią, kvepiančią, saulėtą… tikiuosi buvo verta ir dar spėsiu nors pavasario pabaiga pasidžiaugti.

Ką dar galėčiau tau papasakoti…nieko naujo mano gyvenime šiuo metu nevyksta, viskas teka ramia vaga…Laukiu mokslų pabaigos, laukiu  (tikiu užsitarnautos) šventės sau ir draugam, nenustoju svajoti… Labai laukiu kol grįšiu namo…ten manęs laukia mano stebuklingasis sodas…ten sodinsiu ant palangės augančius daigelius, ten džiaugsiuosi vasaros saule.  Žinau, jis dabar apleistas, bet aš viską pakeisiu…Ten jau turbūt žydi baltos alyvos ir vyšnios, jurginus turbūt pražiopsosiu…na bet ką jau darysi, ne viską gali šioj žemelėj suspėt. Mano stebuklingasis sodas dabar ir yra didžiausia mano svajonė. Jį užveisė man pats brangiausias žmogus, mano močiutė, o dabar mano eilė jį išpuoselėt, nes visi jį apleido…tai nuostabi vieta, kurioje dangaus žydrynė atrodo tokia plati, o garuojančios žemės kvapas įkvepia tik geriems darbams. Tame nedideliame, bet su meile užveistame sode aš geriau nei kur kitur pasaulyje…arčiausiai gamtos, arčiausiai žemės. Tik iš to sodo man skaniausios uogos, kvapniausias jazminas žydi būtent ten, ten aš užaugau su močiute…ten norėčiau būti. Ten norėčiau skaityti gražiausias knygas, sodinti gražiausias gėles, gyventi gražiausią gyvenimą. Žinau, kad šią svajonę įgyvendinsiu dar negreitai, bet ten mano namai, ten norėčiau gyventi, ten mylėti, ten džiaugtis, tik ten…ten gyvena mano širdis.

Su svajinga nuotaika sakau labos nakties…

Rodyk draugams

Grįžau…

2010-02-03 parašė Rūta

Man nebereikia naktyje statyti tiltų, kad pamatyčiau mylimus veidus… Nebereikia kasnakt laikyti ilgesio už rankos… Lietaus lašai, besibeldžiantys į mano langą tarsi sveikina mane… Norėčiau tikėti, kad dangus verkia iš laimės… Juk aš grįžau… Už rankos dabar galėsiu laikyti jį, galėsiu pinti aukso giją tarp mūsų širdžių, kuria bėgios padaužos šiurpuliukai ir mėlynakės svajos…

Rodyk draugams

Ar žinai

2010-02-03 parašė Rūta

Ar žinai, kiek jūrų lašas talpina?
Ar žinai, kiek žiedely saulės šviesos?
Pienės veidely saulė gyvena,
Ašaroj - jūra vilties ir tiesos…

Rodyk draugams

Svajų diena

2010-02-03 parašė Rūta

Šiandien dangus gerai nusiteikęs ir aš taip pat. Rankoje nešuosi baltą popierinį lėktuvėlį. Ant jo sparnų sudėsiu lengvutes savo svajones ir paleisiu nuo aukščiausio kalno… Tada paskęsiu auksinių smilgų jūroj… Mano svajos dabar taip aukštai… Jos maišo dangaus mėlynę ir šypsosi persisvėrusios pro baltojo lėktuvėlio šoną.
Kokia nuostabi diena… Širdis dainuoja meile. Leidžiuosi bėgte paskui savo lėktuvėlį. Svajos šaiposi, nedorėlės, kad nepavysiu… Seniai buvo taip smagu - pienės išbučiavo ir paleido savo vaikelius - padangė pilna mažyčių pūkuotų parašiutų.
Mano akys, lūpos, širdis šypsosi. Svajos leidžiasi su pienių parašiutais… Tikiuosi ši diena niekada nesibaigs…

Rodyk draugams

Gyvenimas groteskiškai…

2010-02-03 parašė Rūta

Norėjau kristi veidu į žemę, norėjau skausmo… Bet iš kažkur atsirado ramstis, kuris neleido parkristi. Norėjau nuskęsti, bet išdavikės bangos išmetė į krantą mano leisgyvį kūną…
Norėjau sušilti meile saulės spinduliuose, bet ją uždengė nerimo debesys ir iš dangaus pasipylė ledinė gniuždanti kruša….
Norėjau užmigti ir nebepabusti, bet kaskart, kai sapne širdį palytėdavo laimės pirštai, akys pačios atsimerkdavo… Atsidurdavau visiškoje tamsoje, visiškai viena… Akyse gimdavo ir mirdavo ašaros. Sieloje įsiviešpatavusią neviltį girdžiau paskutiniais vilties lašais… Ašaros išseko… Laukiau galo - nesulaukiau. Gyvenimas taip lengvai nepaleidžia iš savo gniaužtų…

Rodyk draugams