BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Laimės ir baimės vasara

Atėjo dar viena vasara, bet šįkart ji kitokia. Dabar ji tokia laiminga, tokia šviesi - visiška priešingybė praėjusiai. Šiemet aš juokiuosi, o pernai aš verkiau… Pernai gyvenimas tarytum dužo į šukes, o šiemet jos jau suklijuotos ir mano laimingo gyvenimo indas vėl tarytum naujas. Tik aš viena žinau, kur ieškoti paslėptų jo skilimo vietų, nes jos įsirėžė giliai mano sieloje. Duždama mano laimė paliko daug randų… Šukės sužeidė tikėjimą savimi, tikėjimą kitais… Jos suteikė daug skausmo ir baimės. Bet aš juk stipri. Ėmiau ir klijavau šukę prie šukės, nes mano laimė man juk svarbiausia. Užsimerkiau ir nežiūrėjau, kaip kai kurios iš jų man vis dar dūrė, kaip pjaustė rankas… Reikėjo beveik metų. Ir štai dabar žaizdos lyg užgijo, indas lyg vėl sveikas. Liko tik nematomi pėdsakai… Stengiuosi gyventi tikėjimu, kad pajėgiau savom rankom sulipdyti laimę ir ji daugiau manęs neapleis. Noriu tikėti, kad po tokio darbo dar labiau sustiprėjau, bet… Kai naktį visas pasaulis miega, mane aplanko baimė. O kas jei mano indas dabar nebe toks tvirtas, o kas jei kažkada senos siūlės vėl įtrūks? Ar turėsiu jėgų vėl jį klijuoti iš naujo… Ar sudužus manajam atsiras kas nors, kas su manim dalysis savąja laime? Tokios mintys aplanko tik akimirkai, bet jos širdy pasėja nerimą . Gal jos mane aplanko tik todėl, kad šiemet tokia puiki vasara… Jau seniai nesijaučiau tokia mylima, taip globojama gamtos. Ir vėl galiu išgirsti ne tik paukščio giesmę, bet ir žiedo prasiskleidimą, ne tik jūros ošimą, bet ir danguje skriejančio aitvaro linksmą juoką. Sėdėdama ant smėlio prie jūros ar giliai miške ant žalios samanos, jaučiu gamtos alsavimą ir darosi sieloje taip ramu, taip gera. Tad kodėl žmogų, bejaučiantį pilnatvės jausmą, turi graužti tas kirminėlis, kad viskas greitai baigsis ir už tą prisilietimą prie gamtos reikės sumokėti ašaromis? Nenoriu vėl paskęsti skausme, noriu visada būti laiminga, noriu visada kovoti ir nieko nebijoti. Vienas protingas žmogus yra man pasakęs, kad šiek tiek bijoti reikia, nes nieko nebijantys žmonės tampa jokių ribų nejaučiančiais bepročiais. Tad aš norėčiau bijoti, bet ne dėl savo laimės ir ateities… Negi negana mano mažyčių baimių? Juk bijau gyvačių, išsigąstu ir pelės, kai ji greitai pralekia netoli mano kojos, nors šiaip ji man atrodo simpatiškas padarėlis, bijau tarakonų, kad neįlįstų naktį į ausį. Negi negana tokių baimių? Jos gal ir juokingos, bet yra… Ir su jomis galėčiau susidoroti! Jei auginčiau gyvačiuką, pelytę ir tarakoniuką nuo jų mažų dienų, manau prie jų priprasčiau. Tačiau, jei kasdien jausčiau tą praradimo ir tuštumo jausmą, uždusčiau nuo krūtinę slegiančio skausmo ir gerklę užtvindžiusių ašarų. Tad to jausmo stengiuosi į savo širdį neįsileisti ir jo prisijaukinti nežadu. Tikiuosi, kad ta baimė, grįžtanti tik naktimis, tėra tolimas praeities atspindys, kuris ilgainiui išnyks… Man padės ši puiki meilės vasara, kuri užglaistys visas žaizdas ir paslėps visus randus. Randai turi likti, jie tik primins man, kad išgyvenau, kad esu stipri. Gyvensiu ir aš. Ir būsiu labai laiminga, nes mano svajonės kyla į dangų su pienės pūko parašiutais… Vasara yra daug ilgesnė nei mano baimė. Tikiu, kad savo gyvenimo kely aš dar rasiu laimės versmę, iš kurios galėsiu ją semti rieškučiais… Gal tik svajonėse ar sapnuose pavyks tą padaryti, tačiau geriau amžinos laimės paieškos nei jos praradimo baimė.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą